Vaikų globėja Greta Janavičienė: „Jie nekalti, kad gimė ten, kur yra nereikalingi

Atrodo, kad filologės Gretos Janavičienės kelias buvo pažymėtas iš anksto. Tada, kai dar studentai, prieš 16 metų su būsimu vyru Mariumi stabtelėjo prie pakelėje stovinčio berniuko ir nusprendė jį pavėžėti. Šiandien prie jūros gyvenanti šeima augina dvi savo dukras Augustę ir Izabelę, globoja dar nė trejų neturintį Emilį ir į savo namus laikinai globai priima vaikus, kuriems labiausiai reikia šilumos ir meilės.   Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje tėvų globos netekusius vaikus globojo trys tūkstančiai 289 globėjai, 241 budintis globotojas ir 56 šeimynos. Gretos ir Mariaus Janavičių šeima yra viena iš jų.   Dar daugiau – šeima sutiko dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ rengiamoje fotosesijoje ir garsiai kalbėti apie tai, kad itin trūksta ir budinčių globotojų, kurie laikinai, jei šeimoje įvyksta krizė, rūpinasi vaikais, ir nuolatinių globėjų, kurie vaikus užaugina iki pilnametystės.   „Globa nėra baubas, kiekvienas, vaikus mylintis žmogus gali tapti globėju, reikia tik gerai viską apsvarstyti, pasiryžti ir paskambinti į artimiausią globos centrą“, - sako G. Janavičienė.   Jos šeimos nuotrauką jau visai netrukus bus galima pamatyti fotografo Artūro Morozovo fotografijų parodoje-manifeste „Tada, kai pamačiau Tave“, kuri nuo vasario 6 dienos bus simboliškai atidaryta Tado Kosciuškos gatvėje, 3 numeriu pažymėtame name - iki 1990 metų buvusioje internatinėje mokykloje, o šiandien – parodų erdvėje, kurioje istorija pristatoma ne tik kaip fiksuota praeitis, bet ir kaip mūsų visų apmąstoma ir tebekuriama realybė.   G. Janavičienės šeimos istoriją išklausė ir užrašė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.     Greta, jūsų apsisprendimo globoti vaikus istorija primena filmą. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo? Ne kartą jau pasakojau šią istoriją. Šiandien, galbūt, būtume kitaip pasielgę, o tada su būsimuoju vyru buvome dar visai, jauni, studentai. Važiuodami, netoli Kauno, pamatėme pakelėje stovintį berniuką. Lijo lietus, jis stovėjo vienais marškinėliais, su futbolo bateliais, visas šlapias stabdė mašinas. Paprašė pavežti iki autobusų stoties. Bevažiuodami įsikalbėjome, paaiškėjo, kad berniukas pabėgo iš vaikų namų ir keliauja pas vyresnįjį brolį, berods, į Šiaulius. Berniuko pasakojimas mus sukrėtė, jis buvo dar nedidelis, gal dešimties, bet jau toks savarankiškas. Turbūt tuose vaikų globos namuose jam nebuvo labai lengva, kad iš ten bėgo... Šiandien aišku, kad turėjome paskambinti policijai, o tuomet berniuko pasakojimas mus taip sukrėtė, kad mes pirmiausia jį nuvežėme į piceriją, pamaitinome, o paskui įsodinome į autobusą, įdaviau jam savo telefono numerį ir paprašiau, kad paskambintų, kai pasieks tikslą. Mums paskambino brolis, išbarė: „Ką sau galvojate, reikėjo policiją kviesti!” Brolis buvo gal vos per dvidešimtį. Nežinau, kaip toliau susiklostė to berniuko likimas, baigę mokslus, mes išvykome iš Lietuvos į užsienį. Grįžome tik neseniai, bet jau tada apsisprendėme ir vienas kitam pažadėjome: jei tik galėsime, jei tik turėsime sąlygas, padėsime tokiems vaikams.   Ir, štai, jūsų pažadas tapo realiais darbais... Dešimtį metų gyvenome Anglijoje, galvojome ir ten apie globą, tačiau neturėjome sąlygų. Į Lietuvą grįžome prieš ketverius metus, įsikūrėme pajūryje, šalia mama, brolio šeima, tokia maža bendruomenė. Kai grįžau, akis užkliuvo už skelbimo, kviečiančio tapti globėju ir išklausyti GIMK mokymus. Baigiau vienus, paskui – išplėstinius, kad galėčiau tapti budinčia globotoja. Klaipėdos rajonui manęs anuomet neprireikė, tačiau susisiekė globėjų ieškantys kito rajono specialistai. Ką tik gimęs kūdikėlis buvo paliktas ligoninėje. Kadangi vaikelis turėjo sveikatos problemų, niekam jo nereikėjo, laukė tiesus kelias į vaikų globos namus. Išties, gyvendamas savo burbule net nesuvoki, kad yra ir kitoks gyvenimas. Kad egzistuoja vaikai, kuriems tiesiog nepasisekė, jie nekalti, kad gimė aplinkoje, kur nėra reikalingi.   Laikinoji globa yra tarsi tarpinė stotelė, iš kurios vaikai pajuda toliau. Viena, kai jie pabūna dvi, tris dienas, tačiau kas kita, kai jūsų namuose gyvena metus. Kaip tvarkotės su savo jausmais? Išties, esame tarpinė stotelė. Kai šeima išgyvena krizę ir vaikai joje nebegali būti, vaikų teisių specialistai pirmiausiai ieško giminaičių, kaimynų, žmonių iš vaikams pažįstamos aplinkos. Jei tokių neatsiranda, kreipiasi į mus. Klaipėdos rajone esame vos trys budintys globotojai, labai jų trūksta, įdarbintų ir daugiau. Kai su mumis susisiekia, informacijos apie vaiką gauname nedaug – sužinome tik amžių ir kada atveš. Būna, atveža ir po dviejų valandų. Tada pažindiniesi, kalbiesi, ramini. Vaikai dažniausiai sutrikę, išsigandę, pirmiausia norisi juos apkabinti, nuraminti, kad geriau pasijustų. Mūsų darbas – labai neapibrėžtas, vaikas pabūna labai įvairiai, kartais - dieną, kelis mėnesius, bet gali likti ir metams ar daugiau. Be jokios abejonės prisirišimas atsiranda, tačiau jau per mokymus esi supažindinamas kaip susidoroti su išsiskyrimu. Keistas jausmas, kai namai ištuštėja, bet ypač padeda žinojimas, kad vaikas grįžta į geresnę padėtį nei buvo, kad tėvų situacija pagerėjo, susitvarkė, ar vaikui randami globėjai. Tai – sėkmės istorijos.   Kodėl vaikai paimami iš šeimų? Kas nutinka? Ar galite pasidalinti? Istorijos - pačios įvairiausios. Dažniausiai vaikai atvyksta iš ten, kur tėvai jais nebegali pasirūpinti, dėl turimų priklausomybių. Tačiau negali pykti, jie gyvena tarsi užburtame rate – seneliai vartojo, pagimdė vaikus, kurie vartoja, tie pagimdė vaikus, kurių gyvenimas nežinia, kaip pasisuks. Institucijoms kartais pavyksta nutraukti šį baisų ratą, galime tikėtis, vaikai priims geresnius sprendimus nei jų tėvai.   Ar į jūsų namus patekę vaikai pajunta pasikeitimą, lengvai priima kitokį gyvenimą ir jo taisykles? Atvykę vaikai dažnai būna tokie sutrikę ir išsigandę, kad net nenori priimti naujos realybės – čia pas jus tvarkinga, švaru. Jie sako: „Mes irgi visko turime, ko tik mums reikia!” O vėliau, manau, jiems svarbu diena iš dienos matyti nuoseklumą, jiems reikia šilumos, dėmesio, rutinos, kasdienio maisto, laiku nueiti miegoti. Pastebiu: kai įsigyvena, jie po truputį nurimsta, pralinksmėja, jaučiasi geriau. Name vaikams įrengėme atskirą kambarį, per tuos kelis metus jau turėjome devynis globotinius. Nuo kelių dienų iki 16 metų amžiaus. Su vienais iš jų palaikome ryšį, apie kitus nieko nežinome, ypač, jei vaikai buvo maži. Smagu, kai ryšys išlieka, gera žinoti, kaip jiems sekasi.   Turbūt nėra taip paprasta suvokti, kad vaikai savo tėvus myli, kokie jie bebūtų... Esame visko matę – vieni vaikai pas tėvus nori grįžti, kiti – nenori. Kad ir kokie tėvai būtų, jie - jų tėvai. Pas mus yra gyvenę paauglių, kurie buvo matę daug nepriežiūros, susidūrę su visokiais dalykais, tačiau jie sako tėvus mylintys, nes jie - viską leidžia. Nori parūkyti? Kodėl gi ne? Nenori eiti į mokyklą? Tai ir neik! Nesvarbu, kad nesirūpina, kad savaitėmis dingsta, tėvai tampa patogūs, nes viską leidžia. Ir staiga apsigyveni aplinkoje, kur egzistuoja tam tikros taisyklės, kur iš tavęs reikalaujama tam tikrų dalykų! „Man mama tai leistų“, - jie sako. Stengiamės tokias situacijas spręsti gražiai, be dramų. Ir niekas nevyksta nuo pirmosios dienos. Su vaiku susipažįsti, o tada jau: „Įsidėk, prašau, lėkštę į indaplovę, juk, matai, visi taip daro“. Jie labai ir neprieštarauja, taisyklių jiems netgi reikia. Su jaunesniais vaikais irgi panašiai. „Aš guluosi vėliau“, - sako. Bet mūsų namuose yra miego laikas ir ritualai prieš miegą. Kitaip nebus. O paskui žiūri, vaikas pailsėjęs, linksmesnis, jam patinka ir knygos, kurias skaitome prieš miegą.   Jūsų į paauglystę žengiančios dukros mato gražų pavyzdį. Ar jos padeda, kaip įsitraukia į jūsų veiklą? Augustė ir Izabelė jau didelės, mergaitės gimė ir augo Anglijoje, jos labai draugiškos, moka priimti kitus, prisiderinti. Kai šeimoje atsiranda naujas vaikas, jos aprodo namus, žaidžia, piešia kartu. Paskui gal kiek pabosta, ypač, jei vaikas mažesnis. Be abejo, visokių mažų konfliktų vyksta, tačiau mergaitės puikiai susitvarko. Jos didžiuojasi mūsų veikla, mokykloje net prezentaciją parengė apie mamos darbą.   Greta, ką pasakytumėte tiems, kurie norėtų imtis šios gražios misijos, tačiau nesiryžta? Turbūt ne visiems ir reiktų tapti globėjais, esu susidūrusi su lūžusios globos atvejais, kai globėjai neištvėrė, atsisakė vaikų, vaikai patyrė dar vieną traumą. Turi įvertinti savo galimybes, emocijas, daug domėtis. O tada, kai esi pasirengęs, tiesiog imti ir daryti. Globos centruose dirba puikūs, savo darbą išmanantys ir malonūs koordinatoriai, jie viską ir paaiškins. Ir tada, galbūt, jūs atrasite save toje veikloje, gyvenimui suteiksite labai daug prasmės ir, padėdami kitiems, jausitės labai gerai. Globojamų vaikų kasdienybę įamžinusio Artūro Morozovo fotografijų paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“ – nuo vasario 6 iki kovo 6 d. „Istorijų namuose“ Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3. Nuo kovo 7 d. fotografijų paroda bus eksponuojama Kauno Ąžuolyno viešojoje bibliotekoje....

Sausio 7 d. vyko pirmasis darbo grupės dėl globėjo (rūpintojo) parinkimo likusiam be tėvų globos vaikui komisijos darbo reglamento paruošimo susitikimas.

2025 metai prasidėjo darbingai. Šią savaitę, sausio 7 d. vyko pirmasis darbo grupės dėl globėjo (rūpintojo) parinkimo likusiam be tėvų globos vaikui komisijos darbo reglamento paruošimo susitikimas. Susitikime dalyvavo Elektrėnų, Panevėžio, Vilniaus rajonų savivaldybių atstovai, VVTAĮT Kauno, Vilniaus, Panevėžio apskričių vaiko teisių apsaugos skyrių patarėjai, specialistai, bei Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Vilniaus rajono globos centrų atstovai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai. VVTAĮT Metodinės pagalbos, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus patarėjas Jaroslavas Kazlovskis pristatė atlikto Lietuvoje veikiančių Komisijų darbo analizę, apibendrino atlikto tyrimo rezultatus, kurio pagrindu dalyviai diskutavo apie Komisijų darbo reguliavimo reglamentą. Aptartos pagrindinės Komisijų reglamento reguliavimo problemos: savivaldybėse galioja skirtingas Komisijų reglamentas, Komisijų reglamentai yra formalūs, neatskleidžiantys visų Komisijos darbo etapų, Globėjo (rūpintojo) parinkimo likusiam be tėvų globos praktika yra skirtinga ir tobulintina. Darbo grupės tikslas – paruošti rekomendacinę globėjo (rūpintojo) parinkimo likusiam be tėvų globos vaikui komisijos darbo tvarką/reglamentą, kuri padėtų sklandžiau ir efektyviau organizuoti Komisijų darbą parenkant globėjus(rūpintojus) be tėvų globos likusiems vaikams. Darbo grupė toliau tęs darbą....

Globotinį devynerius metus auginanti Jolitos šeima: emocinį ryšį pajutome jau po pirmo susitikimo

„Nuo vaikystės savo svajonėse įsivaizduodavau didelį namą su laiptais, tokiais kaip dabar įsirengėme, namuose bėgiojančius vaikus, nuolatinį šurmulį. Apie ką svajojau, tą likimas ir sudėliojo“, – šypsosi Jolita Rumskienė. Alytaus rajone gyvenanti moteris šiuo metu yra nuolatinė globėja, taip pat moteris vykdo ir budinčio globotojo veiklą suteikdama namus laikinai tėvų globos netekusiems vaikams. Jos su vyru namuose jau devynerius metus auga globotinis, kuriam dabar 15 metų. Kasdien Lietuvoje bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba globėjai. Artėjant didžiosioms metų šventėms vaikų globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pradeda iniciatyvą „Mano akims reikia Tavo akių“, kurios metu atkreipiamas dėmesys į globėjų laukiančius vyresnius vaikus ir kviečiama pasvarstyti apie jų globą. Iki šiol prisimena dovanoto baliono istoriją Globėjos keliu Jolita žingsniuoja jau daugiau nei dešimtmetį. 2012 m. jos dukros klasiokė neteko mamos ir mergaitė pateko į vaikų globos namus. „Pagalvojau, kad štai ir atėjo laikas tapti globėja. Ji buvo mūsų pirmoji globotinė, kuri gyveno su mumis septynerius metus, o po to pradėjo savarankišką gyvenimą“, – pasakoja globėja. Globojant mergaitę Jolitai norėjosi namuose dar daugiau šurmulio, tad nusprendė į šeimą priimti ir dar vieną tėvų globos netekusį vaiką. Šįkart berniuką. „Kai globos specialistai pateikė turimą informaciją apie vaiką, iš karto pasakiau, kad noriu su juo susipažinti. Nuojauta neapgavo. Kai su juo susitikau, iš karto pajutau emocinį ryšį. Jis daugiau nei dvejus metus buvo praleidęs vaikų globos namuose, tad troško šeimos, suaugusiųjų dėmesio. Tas pirmas kontaktas man buvo neįtikėtinai svarbus ir tik patvirtino apsisprendimą globoti“, – pasakoja Jolita. Globėja prisimena, kad po svečiavimosi savaitgalio, ji berniukui padovanojo balioną, kurį jis išsivežė į vaikų namus. „Po savaitės susitikome, berniukas rankose laikė jau subliuškusį balioną, kuris jam priminė mane. Jis taip nuoširdžiai saugojo tą dovaną – tai mane labai sugraudino“, – prisimena moteris. Reikėjo supažindinti su supančiu pasauliu Pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai globotiniui buvo pilni iššūkių ir atradimų. Į pradinę mokyklą tuomet einančiam berniukui trūko savarankiškumo, gyvenimo supratimo. Jis bijojo vandens, stebėjosi iš kur pas karvę atsiranda pienas, pirmą kartą pamatė vištas, nelabai suprato, kaip užauga pomidorai ir agurkai. Ūkininkaujantiems Jolitai su vyru reikėjo daug įdirbio ir kantrybės supažindinant globotinį su supančiu pasauliu. „Atrodė lyg berniukas nieko nematęs, užaugęs nuo kasdienio pasaulio izoliuotoje aplinkoje. Pradžioje net bijojome jį į lauką išleisti, kad ko nors nenutiktų. Tačiau nuoširdumą ir dėkingumą globojamas berniukas dalindavo visiems su kaupu“, – pasakoja globėja. Dabar globotiniui penkiolika, jam patinka bokso treniruotės, vaikščioti į sporto salę, baseiną, lanko šaulių būrelį, savanoriauja Maltos ordino pagalbos tarnyboje. „Iki šiol išliko pavyzdingu vaiku, iš mokytojų nesulaukiu jokių priekaištų“, – teigia moteris. Vaikams lengviau adaptuotis padeda šuniukai Jolita jau daugiau nei pusantrų metų yra budinti globotoja. Šiuo metu šeimoje prižiūrimi 1,5 m. berniukas ir jo 7 m. sesė. Pasak moters, vaikams lengviau adaptuotis padeda ir įvairių veislių šuniukai – globėjai ne tik ūkininkauja, bet ir yra įkūrę šunų veislyną. „Rūpinimasis augintiniais vaikams lyg terapija, jiems lengviau priprasti prie naujos aplinkos. Šiuo metu šeimoje prižiūrima mergaitė taip susižavėjo šuniukais, sako, būsiu veterinare“, – šypsosi globėja. Neretai globėjų šeimą su lauktuvėmis aplanko ir suaugę Jolitos vaikai. Globotinis stengiasi sekti įvairių apdovanojimų laimėjusio sportuojančio sūnaus pėdomis. Be to, stengiasi lygiuotis į gražiai piešiančią Jolitos dukrą ir iš dailės pamokos grįžta su geriausiais pažymiais. Pernai su globėjais ir jų dukra berniukas atostogavo Madeiroje. Gavo neįkainojamos patirties Pasak Jolitos, tapti globėju labiausiai stabdo baimė, nes nežinai, ar tau pavyks, kaip reikės elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. „Patariu tiesiog būti drąsesniems. Priimdami vaiką į savo namus, jūs ne tik duosite jam meilę, šilumą, bet labai daug ir patys gausite“, – atvirauja globėja. Kartu su vyru įvairius mokymus baigusi globėja tikina, kad gavo neįkainojamos patirties, žinių, kurios padėjo ir padeda augti kaip žmogui ir kaip globėjui. Be to, ji savarankiškai domisi saviugda, psichologija, sveika gyvensena. „Mums patiems psichologiškai reikia pakrauti vidinę bateriją, kad galėtume daug savęs atiduoti vaikams. Turime kaskart save papildyti ir toliau važiuoti“, – sako globėja....